Programos vykdymo laikotarpiu pastebėjome, jog moksleiviai dažnai nori sužinoti daugiau apie psichikos sveikatą ir su ja susijusias temas, tad kovo mėnesį inicijuojame informacinę kampaniją su psichologe Virginija Rekiene. Ekspertė save apibūdina taip: „Esu „Erudito“ licėjaus psichologė, teikiu privačias psichologines konsultacijas. Konsultuoju studentus psichologinių tyrimų rengimo klausimais, ruošiu ir vedu praktinius mokslu grįstus mokymus psichologinio atsparumo temomis. Esu buvusi „Žmogaus studijų centro“ ir „Jaunimo linijos“ konsultantė.“
Informacinės kampanijos metu psichologė atsakys į moksleiviams aktualius klausimus, pagal pateiktas temas: stresas, patyčios, empatija, psichikos sveikata ir psichikos sutrikimai.
Šiame straipsnyje rasite atsakymus į empatijos temai pateiktus klausimus.
Ar pritariate minčiai, jog empatijos ugdymas šeimoje ir mokykloje galėtų padaryti didelę įtaką patyčių atvejų mokyklose mažėjimui?
Pritariu. Ir ne tik empatijos lavinimas, bet apskritai socialinių ir emocinių įgūdžių, tokių kaip: gebėjimas valdyti stresą; gebėjimas suprasti ir analizuoti savo jausmus; gebėjimas gerbti kitus, jų pasaulėjautą, mąstymo būdą; gebėjimas pažinti savo vertybes; gebėjimas būti autentiškų (būti savimi) skirtingose socialinėse aplinkose; gebėjimas valdyto konfliktus; gebėjimas priimti sprendimus ir kt., gali prisideda prie patyčių mažėjimo. Kuomet mes įvaldome svarbius emocinius ir socialinius įgūdžius, mes psichologiškai geriau jaučiamės, nes galime geriau susigaudyti savyje ir savo aplinkoje, auginame savo sąmoningumą, o taip pat supratingumą, ieškome pagalbos būdų ir formų, o ne vengiame, slepiamės ir laukiame kol kiti išspręs situacijas.
Tačiau tam, kad socialinių ir emocinių įgūdžių lavinimas prisidėtų prie patyčių sumažėjimo, reikia laiko – ir tikrai nemažai laiko. O taip pat pastangų, nuoseklumo ir kantrybės.
Galbūt turite idėjų kaip empatiją būtų galima ugdyti mokyklose?
Mano asmenine nuomone, empatijai sunku pasireikšti toje aplinkoje, kurioje yra daug konkurencijos. Arba aplinkoje, kurioje esame lyginami su kitais, kuomet iš mūsų norima, kad mes lygintumėmės. O taip pat aplinkoje, kurioje žmogus – nesvarbu suaugęs ar vaikas – yra labiausiai vertinamas už rezultatus, pasiekimus ir pan., o ne už savo įsitraukimą, motyvaciją, atkaklumą. Galvoju, kad empatijai sunku reikštis ir tuomet, kai aplinka nepriima žmogaus tokio, koks jis – autentiško, unikalaus ir nepakartojamo, – o bando jį keisti. Tikiu, kad Tau, kaip ir Tavo bendraamžiams teko girdėti tokias frazes kaip „būk normalus“ „Kodėl negali būti toks/ia kaip kiti/ visi?“, „Kas tau negerai?“ ir pan. Tai frazės kurios didina priešpriešą tarp žmonių, o ne augina empatiją.
Tikiu, kad mokyklose galima ugdyti ir ugdytis empatiją (labai norisi pridėti žodį „ugdytis, nes juk ir nuo mokinių šis tas priklauso), kuomet mokiniai be akademinių dalykų mokymo yra reguliariai, nuosekliai mokomi ir tokių dalykų kaip pažinti: save, savo emocijas; kaip teikti tarpusavio pagalbą; kaip spręsti konfliktus; kaip lavinti kritinį mąstymą. Empatija mokyklose galima ugdyti(s), kai mokiniai mokomi priimti pasaulio ir nuomonių įvairovę – juk mes visi esame tokie skirtingi – ir dėl to pasaulis tampa įdomus ir, žinoma, sudėtingesnis. Mokiniai lavina(si) empatiją, kuomet, didelę dalį mokyklos užduočių/veiklų daro grupėse, komandose, o ne tik individualiai.
Kaip manote, kaip kiekvienas asmuo galėtų ugdyti empatiją aplinkiniams?
Empatija yra gebėjimas emociškai suprasti, ką jaučia kitas žmogus, pamatyti dalykus iš jo požiūrio, tarsi „atsistoti į to žmogaus batus“ . Bet tam, kad žmogus galėtų ugdytis empatiją, pirmiausiai, jis turi išmokti atpažinti savo jausmus: kas juos sukelia, kaip tie jausmai reiškiasi, kaip juos valdyti. Empatiją ugdo:
- Smalsumas, nusiteikimas tyrinėti ir pažinti. Žmogus iš prigimties yra smalsus, nes smalsumas yra labai svarbi sąlyga leidžianti pažinti pasaulį ir jo įvairovę. Maži vaikai yra be galo smalsūs, jiems įdomu absoliučiai viskas. Augdami mes dėl įvairiausių priežasčių kartais pamirštame šį įgimtą smalsumą ir tuomet išgyvename nuobodulį, sąstingį, tampame mažiau jautrūs sau ir aplinkiniams. Susigrąžinti smalsumą galima praleidžiant daugiau laiko su mažiau pažįstamais žmonėmis ir domintis jais: kas juos džiugina, liūdina; kas jiems kelia laimę ir pan. Būnant smalsiu labai svarbiu klausytis. Ne veltui turime dvi ausis ir vieną burną. Smalsumą lavina kelionės, naujų kultūrų, vietų, kitokio nei man įprasta žmonių gyvenimo būdo pažinimas.
- Savanoriavimas, prisidėjimas prie bendruomenės gerovės. Savanorius, kaip ir bendruomeninėms, visuomeninėms organizacijoms priklausančius narius, vienija vienas labai galingas momentas – jie turi bendrą tikslą, kurio visi kartu siekia, prisidėdami kaip kas gali ar moka. Siekiant bendro tikslo asmeniniai skirtumai nėra tokie svarbūs, kur kas svarbesnis įsitraukimas į procesą siekiant kažkokio tikslo.
- Galimybių horizonto plėtimas (išėjimas iš komforto srities). Praplėsti savo galimybių horizontą reiškia ryžtis padaryti kažką naujo, kažką labai neįprasto arba kažką, kas mums kelia lengvą baimės, nerimo jausmą.
- Pagalbos prašymas. Pripažinimas, kad yra situacijų, kuriose esu bejėgis, pažeidžiamas, pasimetęs ir kuriose man reikia kito žmogaus pagalbos, paramos ar tiesiog tylaus buvimo šalia irgi lavina empatiją.
Kaip susikalbėti su žmonėmis, kurie turi tau priešingą nuomonę?
Manau šį klausimą prasminga praplėsti ir žodį „priešingą“ pakeisti žodžiu „skirtingą“. „Kaip susikalbėti su žmonėmis, kurie turi Tau skirtingą nuomonę, dėl Tau itin svarbių dalykų?“. Jei galvojame, kad nuomonė yra priešinga, jau iškart bus sunkiau susikalbėti, nes žodis „priešinga“ turi neigiamą atspalvį. Priešingų dalykų mes galime nemėgti, o skirtingi dalykai mums gali būti visai įdomūs.
Mes visi turime skirtingas nuomones. Dažnai šis nuomonių skirtumas nesukelia įtampos. Pavyzdžiui, tikiu, kad diskusija, kas geriau – obuoliai, ar kriaušės, – nesukelia vidinės įtampos, net jei kiekvienas lieka prie savo nuomonės. Siekiant dėl Tau svarbių dalykų susikalbėti su žmogumi, kuris turi skirtingą nuomonę, verta pagalvoti: „O kodėl šis žmogus turi skirtingą nuomonę?“. Greičiausiai, jam yra svarbūs kiti dalykai, nes jis turi skirtingas patirtis nei Tu. Mes visi turime skirtingas patirtis, net jei augame toje pačioje šeimoje. Paprastai tariant, jo ir Tavo vertybės skiriasi. Ir čia yra labai svarbus momentas, nes skiriasi tai nereiškia, kad vertybės yra geresnės ar blogesnės. Tiesiog. Yra skirtingos. Susiklabėti – tai nereiškia rasti bendrą sutarimą, susikalbėti reiškia gebėti išklausyti kitą, pažinti jį. Jei Tu su smalsumu, pagarbiai ir be išankstinio nusistatymo domėsiesi: kodėl žmogus taip mąsto; kodėl jam svarbūs dalykai, apie kuriuos jis pasakoja; kaip atsitiko, kad jam svarbūs būtent šie dalykai – tikiu, kad Tau pavyks susikalbėti. O jei Tau pavyktų dar pasakyti: „Gerai, suprantu Tavo nuomonę, nors aš manau skirtinga nei Tu, bet aš gerbiu Tavo nuomonę“, liktų jausmas, kad pokalbis visai pavyko. Lygiai taip pat svarbu pasakyti, kad Tau nemalonu tęsti pokalbį, jei Tu gerbi kito žmogaus nuomonę, bet Tavo nuomonė yra negerbiama. Tokiu atveju Tau geriau pasitraukti iš tolimesnės diskusijos pasakant: „Suprantu, kad mes turime skirtingas nuomones, bet man nemalonu, kai Tu nenori suprasti manęs ir dar mane įžeidinėji, todėl jeigu nesiliausi to daręs, aš atsisakau toliau diskutuoti“.
