Programos vykdymo laikotarpiu pastebėjome, jog moksleiviai dažnai nori sužinoti daugiau apie psichikos sveikatą ir su ja susijusias temas, tad kovo mėnesį inicijuojame informacinę kampaniją su psichologe Virginija Rekiene. Ekspertė save apibūdina taip: „Esu „Erudito“ licėjaus psichologė, teikiu privačias psichologines konsultacijas. Konsultuoju studentus psichologinių tyrimų rengimo klausimais, ruošiu ir vedu praktinius mokslu grįstus mokymus psichologinio atsparumo temomis. Esu buvusi „Žmogaus studijų centro“ ir „Jaunimo linijos“ konsultantė.“
Informacinės kampanijos metu psichologė atsakys į moksleiviams aktualius klausimus, pagal pateiktas temas: stresas, patyčios, empatija, psichikos sveikata ir psichikos sutrikimai.
Šiame straipsnyje rasite atsakymus į patyčių temai pateiktus klausimus.
Kaip manote, kodėl kyla patyčios mokyklose?
Prieš atsakant į klausimą „kodėl kyla patyčios“, manau, pirmiausiai, yra svarbu apibrėžti „kas yra patyčios?“. Savo praktikoje pastebiu, kad žodis „patyčios“ yra vartojamas kone kiekvienoje situacijoje, kuomet bendravimas su kitu žmogumi suteikia nemalonius ar net skaudinančius išgyvenimus. Tačiau ne kiekvienas netinkamas mokinių elgesys mokykloje gali būti vadinamas patyčiomis, nes jei bet kokį netinkamą mokinių elgesį vadinsime patyčiomis, mes menkinsime tikrųjų patyčių aukų išgyvenimus.
Pagal apibrėžimą patyčios yra tyčinis, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologiškai ar fiziškai stipresniu besijaučiantis žmogus siekia tyčia skaudinti (psichologiškai ir/ ar fiziškai) kitą žmogų. Mokykloje, ir ne tik joje, tikrai pasitaiko, kad mokinys dėl kažko labai supyksta. O jeigu mokinys nesupranta – nes gal jo niekas nemokė, – kad tai, kas su juo vyksta yra pyktis, ir nežino, kaip su tuo pykčiu susitvarkyti, jis pykčio apimtas gali pasakyti ar padaryti kažką tokio, kas gali labai stipriai įskaudinti kitą vaiką. Praėjus pykčio antplūdžiui, mokinys dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Ir jei mokinys grubiai pasielgia kartą arba porą kartų, bet ne nuolat ir dar gailisi savo elgesio – kalbame apie grubų elgesį, bet ne apie patyčias.
Psichologai, kurie domisi patyčiu reiškiniu ir jį moksliškai tyrinėja (stebi, atlieka įvairias apklausas), kalba apie tai, kad patyčios yra santykių, o ne elgesio, problema. Kuomet apie patyčias kalbame, kaip apie santykių problemą, geriau suprantame ir kodėl patyčios kyla. Mokiniai, kurie tyčiojasi, patys dažnai susiduria su santykių problemomis, pavyzdžiui su tėvais, mokytojais ar savo draugais. Įsivaizduokime situaciją – mokinys nuo vaikystės negauna kokybiško (jautraus, supratingo) suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) dėmesio, o ypač tuomet, kai to dėmesio jam reikia. Jei suaugusieji menkina, žemina, niekina vaiką, juo nepasitiki, nesidžiaugia jo pastangomis ar pasiekimais, nepaguodžia, kai paguodos reikia. Maža to, jei suaugusieji kontroliuoja vaiką, kad ir ką jis bedarytų bei nemoko vaiko, kaip atskirti „gerą“ nuo „blogo“ ar „laimę“ nuo „pykčio“ – labai tikėtina, kad toks vaikas auga nepasitikėdamas savimi. Jis jaučiasi nesuprastas, menkas, nesusigaudantis savo emocijose ir socialinėje aplinkoje. Inicijuodamas patyčias toks vaikas gali jaustis galingu, pastebimu, kontroliuojančiu, nes be patyčių nežino jokių kitų būdų kaip susidoroti su savo sunkiais išgyvenimais, nemoka kitų būdų kaip atkreipti į save dėmesį. O ir draugauja patyčias inicijuojantys vaikai, paprastai su panašiais į save, tad net draugystės santykyje jie patiria daug konfliktų.
Yra ir vaikų, kurie gali prisidėti prie patyčių dėl to, kad jie nori geriau pritapti prie besityčiojančių bendraamžių, nes galbūt jie vaikui patinka, nes atrodo turintys daug galios, gaunantys daug dėmesio. Dar kiti vaikai pasirenka geriau tyčiotis nei būti aukomis ir tokie vaikai dažnai sako „Geriau aš [tyčiosiuosi], nei iš manęs [tyčiosis]“.
Kadangi mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai daug laiko praleidžia mokykloje, todėl patyčios dažnai ir vyksta mokykloje, bet ne tik joje – patyčios sutinkamos ir socialiniuose tinkluose, bei kitose erdvėse (fizinėse ir virtualiose) kur yra bendraujama.
Koks, Jūsų nuomone, efektyviausias būdas išvengti patyčių (moksleivio atžvilgiu)?
Vieno efektyviausio būdo, kaip išvengti patyčių, tikrai nėra. Bet aš manau, kad ir nereikėtų įsikibti tik į vieną patyčių išvengimo būdą, nes vienoje situacijoje šis būdas gali būti labai veiksmingas, o kitoje – visiškai bevertis. O ir žodžių junginį „išvengti patyčių“ man norėtųsi pakeisti junginiu „patyčių valdymo įgūdžiai“. Todėl ir klausimą manau verta performuluoti – „Kokie, Jūsų nuomone, efektyviausi patyčių valdymo įgūdžiai gali būti naudingi mokiniui iš kurio yra tyčiojamasi?“. Žodis „vengti“ iškart stipriai siejasi su bejėgiškumu, kai tuo tarpu žodis „valdymas“ – priešingai, siejasi su kontrole. Kuomet jaučiame kontrolės pojūti – bent šiokį tokį – jaučiamės psichologiškai tvirčiau. Psichologinė tvirtybė (atsparumas) – labai svarbus elementas padedantis sėkmingiau valdyti net patyčias. Nes kai esu psichologiškai tvirtesnis, mažiau leidžiu emocijoms mane užvaldyti. Kuo mažiau mane valdo emocijos, o ypač stiprios ir nemalonios, tuo lengviau man sekasi sugalvoti ar atsiminti man naudingus veikimo būdus. Tad vertėtų pagalvoti apie „kelių lygių apsaugą“, arba kelių įgūdžių, elgesio strategijų, padedančių valdyti patyčias, naudojimą.
Siekiant valdyti patyčias prasminga pagalvoti, kaip gali parodyti kitiems, kad savimi pasitiki. Pasitikėjimą savimi, net jei išties sunku pasitikėti savimi, gali pademonstruoti tam tikra kūno kalba. Ši kūno kalba dar vadinama galios poza (eng. Power posing). Tiesi nugara, pečiai atlošti atgal; nesukryžiuotos rankos (geriausiai, įremtos į klubus), galva iškelta, žvilgsnis žiūrintis tolyn į horizontą; žingsniai tvirti, nei pernelyg greiti, nei pernelyg lėti; stovint – kojos pečių plotyje (nesukryžiuotos) – tai kūno kalba, kurią kiti nuskaito, kaip pasitikėjimo savimi ženklus. Šią kūno kalbą svarbu išsibandyti saugioje aplinkoje, o ne mokykloje, tokiu būdu pajausi, kas Tau sekasi geriau, o kur dar reikia praktikos. Praktikavimas prieš veidrodį pats geriausias būdas suprasti, kaip Tave matys kiti.
Vaikai, kurie išties pasitiki savimi, patiria mažiau patyčių, o jei ir patiria, patyčios juos paveikia ne taip emociškai skaudžiai. Todėl labai svarbu pagalvoti, kokiais būdais gali auginti pasitikėjimą savimi. Ne tik demonstruoti pasitikėjimo kūno kalbą, bet išties auginti pasitikėjimą savimi. Pasitikėjimas savimi didėja, kuomet darai dalykus, kuriuos moki pakankamai neblogai arba gerai, arba kuomet Tau pasiseka pasiekti užsibrėžtų tikslų. Todėl svarbu pagalvoti, kaip Tau įtraukti mėgstamas veiklas į savo kasdienybę.
Mokiniai, kurie turi draugų, net jei tik vieną draugą, jau iškart nėra itin geras pasirinkimas mokiniui, kuris tyčiojasi. Paprastai mokiniai, kurie tyčiojasi, ieško vienišų, savimi nepasitikinčių, įsibaiminusių vaikų.
Galiausiai, patyčios dažniau vyksta tam tikromis aplinkybėmis arba tam tikrose mokyklos erdvėse – rūbinėse, persirengimo drabužinėse, klasėse, kuriose nėra mokytojų, valgyklose. Reiktų pagalvoti, ką galima padaryti, kad šiose vietose sumažinti patyčių skaičių – gal neik vienas, gal ateik tik kažkuriuo specifiniu laiku.
Kaip elgtis vaikui, kuris patiria patyčias mokykloje?
Kadangi patyčios yra santykių problema, bandyti šią problemą spręsti irgi reiktų pasitelkiant santykius t.y. kitus žmones. Labai svarbu nelikti vienam su savo skaudžia, nemalonia patirtimi. Susiduriant su patyčiomis yra labai svarbu apie jas informuoti suaugusį asmenį, kuriuo gali pasitikėti (tėvai, mokytojai, mokyklos psichologas, socialinis darbuotojas ir pan.). O informuoti kitą žmogų, tikrai ne visada yra lengva. Kartais tai padaryti yra labai sunku. Sunku dėl pačių įvairiausių priežasčių – gal, pavyzdžiui, galvoji, kad suaugęs žmogus kaltins Tave, dėl to, kas Tau nutiko. Gal bijai, kad apskritai nepatikės Tavimi. Gal Tau gėda, kad patyčios nutinka Tau, o kai mums gėda, mes linkę slėpti dalykus, kurie mums siejasi su gėdos jausmu. Gal tiesiog galvoji, kad privalai pats išspręsti šią problemą, nes nori būti stiprus ir savarankiškas. Tokie ir panašūs jausmai, bei mintys yra labai suprantami, ir mes žmonės, visi kartais labai panašiai jaučiamės, kuomet susiduriame su sudėtingoms situacijomis. Todėl Tau labai svarbu nepasiduoti panašiems jausmas ir mintims bei rimtai pagalvoti, koks suaugęs žmogus išties nuoširdžiai stengsis Tave suprasti ir suteiks pagalbą. Gal tai gali būti tas žmogus, kuris jau kažkada yra Tave supratęs, nesmerkęs, paguodęs? Nes blogiausia, ką gali padaryti sau situacijoje, kuomet iš Tavęs tyčiojasi – tai likti vienas su patirtu smurtu ir neteisybe. Tam, kad ištvertum, tau reikia kitų žmonių pagalbos. Ištverti viską vienam yra be galo sunku. Prasminga pagalvoti apie tai, kad tyla, niekaip neprisidės prie to, kad situacija ateityje gali pasikeisti, o juk Tu trokšti, kad ji pasikeistų. Kuo labiau tylėsi, tuo daugiau nevilties kaupsis.
Taip pat, jei patiri patyčias, jei tik yra galimybė ir situacija leidžia, ramiai ir oriai pasitrauk iš situacijos pasakydamas mokiniui, kuris iš Tavęs tyčiojasi, kad tau tas pats, ką jis apie Tave galvoja. Besityčiojantis mokinys, labai nori pamatyti Tavo išgąstį, neviltį, baimę, pasimetimą, jei Tau pavyksta jam to neparodyti – patyčios netenka besityčiojančiam mokiniui dalies prasmės, nes jis savo tikslo nepasiekia. Jokiais būdais į patyčias neatsakyk tuo pačiu, nes kuomet į smurtą reaguojame smurtu sukuriame dar daugiau problemų.
Taip pat, manau, kad patiriant patyčias, svarbu mokytis nekaltinti savęs. Svarbu suprasti, kad patyčios yra ne Tavo, o jas inicijavusio mokinio pasirinkimas.
Kaip suvaldyti savo jausmus, kai iš tavęs tyčiojasi (nepradėti verkti, neišbėgti iš kambario ir pan.)?
Išlaikyti savitvardą, nepasiduoti jausmams, kai iš Tavęs tyčiojasi, o situacija kelia grėsmę saugumui, savivertei ir psichologinei gerovei, yra išties sunku. Emocijos yra svarbi žmogaus patirties dalis, atsiradusi žmogaus evoliucijoje milijonai metų atgal. Prieš atsakant, kaip suvaldyti jausmus, manau, svarbu suprasti, kodėl šie jausmai kyla ir ką jie reiškia.
Mūsų žmonių patiriamos emocijos mums siunčia labai svarbius signalus apie tai, kas su mumis vyksta. Pavyzdžiui, jei patiriu baimę, reiškia man kyla pavojus; jei jaučiu pyktį – jis signalizuoja, kad reikalai vyksta kitaip nei esu suplanavęs. Emocijos kyla iš žmogaus evoliucijos – žmonių protėviams buvo labai svarbu išmokti itin greitai analizuoti pavojingas situacijas ir per akimirką nuspręsti, ar iš situacijos verta bėgti į saugesnę vietą, ar likti vietoje ir kovoti su priešininku, nes tikėtina jį pavyks nugalėti. Jei situacija buvo tiek sudėtinga, kad nei pabėgti, nei kovoti nebuvo galimybės belikdavo sustingti. Taigi žmonių protėviai į stresą reagavo trimis būdais: kovok– bėk– sustink. Šis senovinis kovok– bėk– sustink instinktas (arba trys emociniai rėžimai) padėjo mūsų protėviams išlikti gyviems. Bet tas pats senovinis kovok-bėk-sustink instinktas vis dar egzistuoja ir šiuolaikiniuose žmonėse – Tavyje ir manyje. Nors mes jau nebegyvename džiunglėse ar stepėse, kuriose pilna plėšrių gyvūnų. Kovok–bėk–sustink instinktas pasireiškia trimis skirtingos emocinėmis reakcijos. Kovok atsakas yra agresyvus atsakas, kuomet imamės veiksmų: mušam, spiriam. Bėk instinktas nėra agresyvus, priešingai, kai Tavyje ar manyje aktyvus šis emocinis rėžimas, mes atsitraukiame iš situacijų socialine (nekalbame), emocine (nerodome jausmų, apsiverkiame) ar fizine (išbėgame) prasme. Esant aktyviam sustink instinktui, žmogus sustingsta, nereaguoja, tarsi apmiršta. Kartais gali kilti pojūtis, kad netgi nevaldo ar atitrūksta nuo savo kūno. Štai kodėl kuomet kyla patyčios, o patyčios sukelia stresą, yra tikrai sunku nepasiduoti vienai iš šių trijų emocinių reakcijų. Todėl jei nori nepasiduoti kovok-bėk-sustink reakcijoms – pabėgti, pasiverkti ir pan. reiks mokytis kitų praktiškesnių būdų kaip spręsti stresines situacijas.
Kaip ilgą laiką patyrus patyčias vėl pradėti pasitikėti žmonėmis?
Matyt, reiktų pradėti nuo klausimo sau pačiam – „o ką man reiškia, kaip aš suprantu pasitikėjimą kitu?“ Nes kiekvienas iš mūsų sąvoką „pasitikėjimas“ apibrėžiame labai skirtingai. Vienam žmogui pasitikėjimas – tai tikėjimasis, kad žmogus pasielgs taip, kaip aš noriu. Kitam žmogui pasitikėjimas reiškia priklausymą nuo kito žmogaus. Dar kitam – jautimasis saugiu šalia žmogaus, kuriuo pasitikiu. Tad kai patys sau tiksliai apsibrėšime, ką mums reiškia pasitikėjimas kitu, geriau suprasime, ko mums reikia, kad pasitikėjimo būtų tiek, kiek mums norisi. Yra labai svarbu suprasti, kad žmonės turi natūralų, įgimtą polinkį pasitikėti kitais ir vertinti kitų patikimumą. Mes žmonės daug milijonų metų gyvename grupėse – bendruomenėse, šeimose, todėl ir esame išsivystę šį polinkį ieškoti kitame žmoguje paramos. Ir matyt klausimas yra ne apie nepasitikėjimą, o apie tai, kaip įvertinti, kiek galiu kitu žmogumi pasitikėti. Yra natūralu, kad skirtingiems žmonėms atsiskleidžiame skirtingame lygmenyje ir apie skirtingus dalykus. Vieniems pasakojame daug ir atvirai apie viską. Kitiems atsiskleidžiame tik labai nedidelę dalį savo pasaulio. Pavyzdžiui, galime pasakyti, kokia muzika mums patinka, bet tikrai negalime atsiskleisti, kokie išgyvenimai mums kyla, kuomet mums nepasiseka. Gal Tau visai verta pasidaryti savo aplinkos žmonių sąrašą ir pabandyti įvertinti, kiek kiekvienu iš jų gali pasitikėti. Ir kokiu klausimu, kokioje situacijoje gali pasitikėti. Prie kiekvieno žmogaus vardo parašyk ne tik tuos dalykus, kuriuos galėtum su tuo žmogumi aptaryti, bet įvertink konkretų savo sąrašo žmogų patikimumo balu: 1 – šiuo žmogaus patikimumas yra itin žemas, juo pasitikėti man visiškai nereiktų; 10 – šiuo žmogumi, galiu pasitikėti tiek, kiek man norėtųsi pasitikėti. Psichologiniai tyrimai taip pat rodo, kad didesnis pasitikėjimas savimi yra susijęs su tuo, kad labiau pasitikiu ir kitais. Todėl Tau labai svarbu didinti ir pasitikėjimą savimi.
Ar pritariate nuomonei, kad pagalbos reikėtų ir asmeniui, kuris inicijuoja patyčias. Kaip padėti tokiam moksleiviui?
Taip, visiškai pritariu. Manau, kad žmogus, kuris tyčiojasi, išties savo elgesiu ieško, prašo pagalbos ir be tyčiojimosi, kitokiais būdais galimai nemoka jos paprašyti. Man nuoširdžiai sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kuris pats jaučiasi gerai, yra laimingas ir patenkintas, pradės tyčiotis iš aplinkinių. Pažemintas, įskaudintas, nesuprantantis savo emocijų bei nemokantis jų tinkamai išreikšti vaikas, pats yra streso būsenoje su aktyviu „kovok“ emociniu rėžimu, o tai reiškia jis elgiasi agresyviai. Labai dažnai agresijos pagalba žmonės gauna tai, ko nori, pažeisdami kitų teises. Kitais būdais gauti, tai ko nori, toks vaikas paprasčiausiai gali nemokėti.
Bendraamžių supratimas, kodėl besityčiojantis vaikas galimai imasi patyčių, kaip susidorojimo su stresu, kaip pagalbos prašymo būdų, jau yra didelė pagalba tam vaikui. Nes tikėtina, kad jeigu galvosi, kad besityčiojančiam vaikui reikia paramos, Tu galėsi kreiptis į suaugusį žmogų pagalbos. Mano nuomone, didžiausia pagalba vaikui, kuris tyčiojasi atkeliauja, būtent per suaugusio asmens įsitraukimą į patyčių sprendimą. Žinoma, daug kas priklauso nuo to suaugusio asmens savybių. Bet jeigu suaugęs žmogus geba klausyti, nori suprasti kas, kodėl ir kaip vyksta, ilgainiui randami pagalbos būdai visiems patyčių dalyviams: tiems iš kurių tyčiojamasi, tiems, kurie tyčiojasi ir tiems, kurie stebi patyčias.
