Prasidėjus mokytojų streikui, norime pasidalinti interviu su garsiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Aliu Avčininku, kuris vasaros pradžioje nusprendė palikti mokyklą ir atsisakyti 10 metų trukusios pedagogo karjeros. Apie Lietuvos švietimo ateitį, moksleivio vaidmenį mokytojo gyvenime bei streike ir pilietiškumo svarbą. Kviečiame pajusti ir įsiskaityti, nes tik einantys įveikia kelią.

– Kalbant paprastai, kaip manote, kada grius Lietuvos švietimo sistema dėl paprasčiausio pedagogų stygiaus? Statistika gąsdina, o stagnuojantys procesai, kuriais bandoma didinti mokytojo profesijos prestižą, neatliepia poreikių. Kokių rezultatų tikėtis per ateinančius 10 metų?

– Nelabai mėgstu užsiimti pranašystėmis, tačiau, jei niekas nesikeis čia ir dabar, po trejų ar penkerių metų mokytojų trūks tiek, kad mokyklas bus galima tiesiog uždaryti. Aišku, galima juokauti – nereikės statyti naujų, juk tiek kainuoja! Lietuvoje (o gal ir visame pasaulyje) švietimo problemos nėra sprendžiamos kompleksiškai: nori, kad ateitų jaunų mokytojų į mokyklas? Sudaryk tinkamas darbo sąlygas. Universiteto programų ar auditorijų patrauklumas nėra problemos sprendimas. O koks kitas žingsnis? Atėjo jaunas specialistas į mokyklą – kokios jo perspektyvos? Juk ne dėl perspektyvų pertekliaus šiandien juntamas toks mokytojų stygius. Mokytojų saugumas? Peraugusi atsakomybė? Kanceliarinė tuštuma? Biurokratinė vergovė? Tikrai neskamba kaip svajonių darbas. Nors kiekvienam, kuris renkasi tokį kelią, šis darbas yra svajonė, ilgainiui išblėstanti ar kainuojanti per daug.

– Jei reiktų mokinius išmokyti pilietiškumo pagrindų, ar streikas būtų viena iš priemonių / pavyzdžių? Artėjančio streiko šūkis „kita pamoka – streikas“, kokia mintis slypi po šiuo šūkiu ir ką norite ištransliuoti visuomenei?

– Visuomenė mokosi įvairiomis formomis. Streikas – tik vienas iš kelių. Streikas įgalina atskirti dviveidystę, kada negali būti kompromisų su sąžine. Jauni žmonės turi suprasti, kad netrukus (o gal jau ir dabar) atsakomybė už valstybės ateitį guls ant jų pečių. Jie turi gebėti įvertinti, kokiame pasaulyje nori gyventi: rinkti likučius nuo svetimo stalo? Eiti tais keliais, kuriuos parinks kiti? Pasitikėti valstybe sudarant su ja sutartį? Išdrįsti gyventi laisvame pasaulyje, o ne kokio nors įsivaizduotojo sukurtame paribyje? Pats šūkis siūlo atsigręžti į save ir išdrįsti pripažinti tai, ką matome: kokių namų darbų neatlikome? Ir ką suprasime streikui nutrūkus? Mokykla be sienų. Mokosi visa Lietuva. Mokosi būti ori. Mokosi būti nepakanti paniekai. Kvailinimui. Konformizmui.

– Mokiniui gali kilti klausimas, kodėl stojantis ugdymo procesas, kada mokytojas streikuoja, jam gali būti naudingas? Kokius argumentus pateiktumėte, jei tektų diskutuoti su mokiniais šia tema?

– Galiu atsakyti biurokratiškai, kaip dabar itin madinga: įgyvendinamas savivaldus ugdymas(is). O iš tiesų – puiki galimybė pamatyti, kiek patiems mokiniams rūpi jų ugdymasis. Kiek šiandien mokinių supranta, kokia mokyklos paskirtis? Kiek iš jų sąmoningai ugdosi? Koks jų požiūris į švietimą? Šis laikotarpis yra refleksijos metas. Įvertinti ir įsivertinti. Galiausiai – pareikalauti atsakomybės ir tokiu būdu kurti šiuolaikinę mokyklą.

– Artėjančio streiko metu Lietuvos švietimo bendruomenė iš įvairių šalies kraštų kartu trauks į Vilnių. Su mokytojais žygiuos ir mokiniai. Ar tai svarbus gestas pedagogams – palaikymas iš jų artimiausių bičiulių, su kuriais kartais nesutariama, tačiau vis tiek einama bendro tikslo link? Ką tai pasako apie šiuolaikinį jaunimą ir visą švietimo sistemą?

– Mokinys, ištiesęs ranką mokytojui, palaikantis ir padrąsinantis mokytoją, – skaidriausia, kas gali nutikti. Tą akimirką pamiršti nuovargį. Nusivylimą. Nepriteklių. Nuoskaudas. Tą akimirką panyri į prasmę. Ir jautiesi saugus. Nebe vienas.

Mokytojas renkasi profesinį kelią ne tam, kad paglostytų savimeilę. Mokytojas tik nori padėti jaunam žmogui, nepraradusiam idealizmo, kurti tą geresnį pasaulį, kuriuo visi vaikiškai tikim. Dėl to mokytojams ypač skauda, kada jų tikėjimas nepasiteisina. Skauda, kai nepateisina vaikai, kolegos, visuomenė, o galiausiai ir valstybė. Nusivili. Ir labai dažnai tiesiog savimi. O kaip sutvirtėji, kada mokiniai tampa tavo bendražygiais: supranti, kad tas akmuo nenuriedės žemyn. Nori tuo tikėti. Nori tikėti, kad jaunų žmonių idealizmas nėra popierinis.

– Pasiilgstate savo mokinių? Ko teko išmokti iš jų? Galbūt yra istorija, kuri iki pat šiol apipavidalina ir įprasmina mokytojo darbą ir pasirinktą kelią? Būtų smagu, jei ja pasidalintumėte.

– Mokyklą sapnuoju. Ir sapnuoju. Vis grįžtu. Ir žinau, kad grįšiu. Turiu paskutinėmis darbo dienomis rašytų mokinių laiškų. Bijau atplėšti. Mokiniai išmokė mane laisvės. Savitvardos. Kantrybės. Iš dalies ir tikėjimo. Visi dešimt mokykloje praleistų metų man yra viena permaininga istorija. Istorija be pabaigos: mokiniai neiškrenta iš gyvenimo, ypač pirmieji auklėtiniai, kurie neaplenkia iki dabar.

– Išlaikyti 12 klasės egzaminai ir gautas brandos atestatas ar pilietiškumo demonstravimas bei dalyvavimas streike? Šiek tiek šaržuojame, tačiau kaip įrodyti švietimo bendruomenei, kuri nepalaiko streiko, jog kelios savaitės sustojusio mokymo nesugriaus vaikų ateities?

– Trumparegės visuomenės ateitis labai miglota. Baisu pasakyti, bet nenorėčiau tokios visuomenės ateity dalyvauti.

– Koks, jūsų nuomone, yra šio streiko pagrindinis tikslas? Nuversti valdžią ar atkreipti visuomenės dėmesį: kad ir kas joje būtų – Lietuvos švietimo problema yra didelė ir neprižiūrima?

– Versti valdžios niekas neketina. Netgi nebūtų įdomu ar vertinga, nes ir toliau tektų braidyti purve. Streikas yra vienų pasitikėjimo kitais išbandymas: esame vieni ar esame drauge? Ar jau nebegalioja nuostata, kad vienybėje mūsų galybė?